BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Autoriaus archyvas

Šiltomis basomis pėdomis per šaltas kambario grindis… Sėlinu per kambarį tavęs link tyliai lyg katė. Sienomis paskui slenka mano silueto šešėlis. Kol pakėlęs galvą žiūri į mane, sėdėdamas ant lovos kambario kampe. Seki kiekvieną mano žingsnį. Nenuleidi akių nei sekundei. Kad nė vienos jų neprarastum.
Mano nuogos kojos, juodi apatiniai ir tavo baltas megztinis, kurio rankoves besmunkančias traukiu rankomis aukštyn. Mano nelygi oda ir strijomis nusėtos šlaunys… Tai tau nė motais. O aš ir su rūbu jaučiuosi visą laiką prieš tave nuoga.
Tu nematai netobulumų manyje. Aš tau šedevras. Varau tave iš proto. Nežinai ką daryti su manimi. Kai viena ranka brauki man per kaklą lyg ketintum pasmaugti.
Vidurnakčio prietemoj sėdim priešais ir žiūrim vienas į kitą. Tiriam. Lyg bepročiai. Žiūriu rudom akim, dideliais juodais vyzdžiais, po akimis pribirę juodo tušo, o tamsūs rudi mano plaukai styro į šonus tavo rankų sutaršyti. Atrodau lyg pamišėlė. Turbūt ir kraustausi iš proto negalėdama suvokti už ką esu tau tokia brangi ir ką tokio manyje matai. Nejau esu tau nepakeičiama? Tu net nelieti manęs, tik neatsitraukdamas žiūri. Valgai akimis. Maitiniesi manimi.
Ir man daugiau nereikia nieko. Nes visa kita neegzistuoja arba netikra. Ir net naktis ne ta pati. Mes esame kažkur paraleliai. Tau manęs, o man tavo atsidavimo. Be žodžių, be prisilietimų. Galime sėdėti iki ankstyvo ryto.
Kol prietemoj ims aušti naujas balandžio rytas.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Apgobk man pečius.
Kaip tai padaro vakaras.
Kaip tamsa.
Apgobk mane savim.

Būk mano šviesa.
Ir naktis nebus tirštai juodai.
O diena atrodys amžina.
Galbūt nebesijausiu vieniša.

Žinosiu, kad nesu viena.
Nes tu čia. Visai šalia.
Paraleliai esi.
Kad saugotum mane.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žinau, kad ir tu kovoji su savais demonais. Jie apspinta tave, išlindę iš tamsiausių kerčių vos tik pasilieki vienas. Ar bijai jų?
Man įdomu, ką jie tau daro? Ar žaloja tave? Taip, kaip tai daro manieji… Ar jie smelkiasi gilyn, po oda ir tavo paties rankomis drąsko veidą ir kūną? Užvaldo mintis; tave visą kol nebepriklausai sau. Nevaldai savęs.
Ar jie neleidžia tau miegoti? Sukeldami nerimą, nervinius sutrikimus, haliucinacijas? Ar draudžia tau valgyti, atimdami maistą? Susargdina tave… Emociniu išsekimu, nervine bulimija, anoreksija… Verčia nekęsti savęs. Kol palieka susinaikinti. Sunaikinti patį save. Nes galiausiai jie pasitraukia, grįžta atgal į tamsą, lyg būtų niekuo dėti. Lyg visas šis pragaras būtų tik tavo paties kaltė.
Atsakyk, ar ir tu tai išgyveni, kol taip įtikinamai man šypsaisi? Manęs neapgausi. Esu jau daug patyrusi. Matau kovos randus ant tavo rankų, tamsius ratilus aplink akis ir savidestrukciją išduodantį žvilgsnį. Matau, su kokiais demonais kovoji. Nesislėpk.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Comments Off

Tu sėdi priešais ir įdėmiai, tiriamai į mane žiūri. Man į akis. Lyg bandytum pro jas įžiūrėti širdį, degdamas noru sužinoti ką tau jaučiu. O aš nejaučiu. Nesu taip giliai. Tik jaučiuosi labai keistai. Šypsausi tau prisidengdama lūpas ranka. Šypsosi tau mano akys. Išdavikės. Verčiau užsidengčiau jas. Kol spindesiu neišdavė, ko neleisiu lūpoms niekada ištart.
Koks atsidavęs man esi, dar pats to nežinai.
O aš liepsnoju tik šerkšnu, vietoj jausmų barstausi ledo pelenais.

Daugiau čia: https://www.facebook.com/pg/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ilgi ir taip pat ilgai laukti savaitgalio vakarai. Pradėkim nuo penktadienio. Mūsų visų vienodi motyvai, tik skirtingos priemonės. Kol kiti ieško kompanijos ir butelio, aš einu ieškoti filmo. Efektas toks pat. Kinas, kaip ir alkoholis padeda užsimiršti, o kai baigiasi grąžina į tą pačią vengiamą realybę. Ir dažniausiai būna bloga. Be to, ne visada pavyksta užsimiršti. Priešingai - sukyla visi jausmai, nuo kurių norime pabėgti, emocijos nugali ir galiausiai viską jaučiame dar stipriau. Pajuntame tai, ko mums trūksta labiausiai. Tuštumos skylės plečiasi. Mintyse kuriasi iliuzijos. Rankos nevalingai ima telefone ieškoti adresato… Kam parašyt? Paskambint? Nes daugiau nesinori būti vieniems. Niekada.

P.s. daugiau čia: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Virš mano galvos kabo apvalus stiklinis šviestuvas. Nuo jo ryški geltona šviesa krinta tiesiai ant manęs. Lyg spinduliai… Saulė naktį. Vėlų vakarą salstu nuo persaldytos arbatos. Kraujas prisipildo cukrumi ir gal dėl to, o gal dėl kažko kito jaučiuosi neblaivi. Išjungiu šviestuvą. Pasilieku vienuoliktos valandos prietemoje. Prasideda mano laikas. Sveiki atvykę.

Mėgaujuosi asmeninės šlovės minutėmis, kai aplanko naktinė mūza. Aš imu jausti ir pradedu kalbėti. Su savimi. Mėlyno rašalo gijomis. Auksinis rašiklis kaista mano delne. Lyg įgijus stebuklingų galių. Rašalui skriejant balto lapo paviršiumi, pasaulis išnyksta. Niekas aplink neegzistuoja. Akimirką viską pamirštu. Ir pasijuntu stipresne. Kol neišsisklaido kerai…

Nesu aš stipri. Ir dėl to labai labai ant savęs pykstu… Noriu transformuotis į kitą žmogų. Stiprų žmogų. Valingą. Drąsų. Pasitikintį savimi. Bet kaip? Kaip? Pakeisti plaukų spalvą? Pavardę? Vardą? Bijau, kad šįkart to neužteks… O kas jeigu liksiu tik tuo pačiu tuščiaviduriu asmeniu tik kitu vardu? Bet kaip tada nubusti žmogumi, žinančiu savo vietą po saule? Nesidairančiu į kitus ir nesigręžiojančiu atgal? Kurgi padėti visą, per tiek metų sukauptą, klaidų bagažą? Visus kostiumus, iš skirtingų metų, primenančius apie vis kitą personažą? O dar tas tik - tak. Visą laiką. Tik. Tak. Su garsu vagia mano neryžtingumo sekundes taip greitai, kad nespėju pasiryžti.

Kiekviena diena tokia pati. Prasideda taip pat ir jau žinau kaip baigsis. Atrodo, kad ta pati diena kartojasi vis iš naujo. Ir aš kasryt pabundu tokia pati. Su ta pačia veido išraiška, emocija, tomis pačiomis mintimis. Tuo pačiu metu. Lyg būčiau įstrigus laike… Bet tai tik iliuzija. Rutinos optinė apgaulė.

Iš tiesų savaitės dienos skaičiais byra į praėjusio laiko indą. Savaime verčiasi kalendoriaus lapai su juose įrašytais mėnesių pavadinimais. Ir aš štai čia. Vis dar čia pat. Ne skęstu. Bet mojuoju. Ir man skauda kaklą nuo per ilgo buvimo atsigręžus, žiūrint atgal. Ten nieko naujo nematyti. O man jau laikas keisti stovėseną. Atsistoti tiesiai. Veidą atsukti tiesiai į dabar. Štai ir pradžia.

P.s. daugiau čia: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Įžengus pro duris ir tvirtai jas užtrenkus, pirmiausiai nusiimu baltą pūstą suknelę. Lieku vien su baltais apatiniais. Žinau apie ką iškart pagalvojate… Ne, šįkart ne tai. Šiąnakt namuose lieku vienu. Nieko nelaukdama dailius apatinius pakeičiu patogiais marškinėliais. Išjungiu šviesas. Vidury stalo pastatau didelę raudoną žvakę. Įprastą televizoriaus ekrano šviesą šįvakar pakeičiu žvakės šviesa. Į muzikinį grotuvą įstatau diską su užrašu „2013 vasara”. Diskas primena retro. Dainos - įrašytos vasarą, vieną iš tų, kurias taip malonu prisiminti… Nors visa tai buvo daug seniau, nei man atrodo.

Nuspaudus mygtuką „play” vienas po kito skamba prisiminimai. Kiekviena daina pasakoja savo atskirą istoriją. Įsitaisau ant lovos, pasiimu taurę vyno ir leidžiu sau panirti į praeitį. Prisiminti. Ilgėtis… Tik šiąnakt. Stay with me just for one night…

Man visiškai ne(be)sukelia liūdesio. Nei nostalgijos. Nustembu. Pasijuntu laisva.

Praeities nėra.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pabundu. Veidas prilipęs prie pagalvės, o ji išterliota nubyrėjusiu blakstienų tušu.

Pabundu. Kiek per anksti ir jaučiuosi neišsimiegojus.

Pabundu. Bloga. O vakarykščio vakaro lyg nebuvę…

Ir nejaučiu nieko.

* * *

Visada nekenčiu sekančios dienos po vakarėlio - bloga fiziškai ir dvasiškai. O išaušęs rytas paslepia viską, kas įvyko naktį. Ir taip dingsta visos detalės, emocijos.

Tyla. Tada tuštuma. Nemaniau, kad gali būti taip tuščia. Ir lieki viena… Vėl pasijunti gyvenanti savo gyvenimą. Galbūt ir vieniša, bet sakiau jei jau būti vienišai tai iki galo. Nes būna „sekso” draugai, „vakarėlių” draugai ir tokie „pusiau” draugai. O aš ir būdama nuoširdi lieku viena. Tuomet kodėl negaliu jais manipuliuot ir apsimetinėt? Juk galiausiai vis tiek lieku su savimi.

* * *

Kai būnu viena su savo „kompanija”, lieka ledai, šokoladas ir viskas, kas įeina į žodį „media”.

Šokoladas yra laimė.

Ledai sukelia džiaugsmą.

O romantiniai filmai - vienišoms arba sudaužytoms širdims.

* * *

Meilė - pakvaišus ir išprotėjus…

Bet ji ne mano. Bent jau kol kas.

Ir aš sakau, kad man tas pats.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Mano galva sprogsta nuo minčių.

Baigiu išgulėt pagalvėj duobę.

Nuo minčių ar nuo sapnų?

Ar dėl to, kad naktimis mano sapnuose tai, kas dieną mintyse?

Beveik tris metus užmigti ir keltis su tuo pačiu žmogumi mintyse.

Tik mintyse.

Ar gali visa tai dingti lyg nieko nebūtų buvę?

* * *

Kiekvieną naktį svajoju apie tą patį. Prisimindama ką reiškia padėti savo sunkią, minčių pilną galvą ant tavo peties. Laukti dieną, savaitę, mėnesį ir pagaliau turėti tave. Tai - neįkainojama.

* * *

Ateik arbatos.

Manęs.

Kartu pažiūrėt į kompiuterio ekraną ar į baltas sienas.

Nesvarbu ko.

Bet ateik.

Mano akyse potvyniai.

Kieno mintis aš sapnuoju tavo ar savo?

* * *

Aš labai pasiilgau. Žmogaus iš praeities, su kuriuo galėdavau būti savimi.

Aš pasiilgau savo draugo…

Tik pagalvėms težinot, kiek naktimis sveria mūsų galvos. - M. Leknickas

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »

Penktadienio vakaras.

Tamsoje paskendęs kambarys.

Vėlu.

Televizorius rodantis be garso.

Tyla.

Nuo ekrano sklindanti šviesa apšviečia sienas.

Keičiasi spalvos.

Ar kažkas pasikeitė?

Kambaryje sėdžiu viena. Metus miegu viena. Kasdien bendrauju su daugybe svetimų žmonių, bet vis dar nemoku bendraut su savais.

Nemoku priversti pasilikti.

* * *

Butelis šampano. Krūva saldainių popierėlių ant stalo. Daugybė kalorijų. Graži išvaizda nėra svarbiausia. Tai jau žinau. Žinau, ką reiškia tapti tobula. Tokia, kuria visi žavisi. Bet nepasilieka.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »