BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kažkada seniai ruduo buvo nostalgiškas…

Kažkada buvo kaltas…

Vėliau - liūdnas,

Po to - vienišas.

Bet jis niekada nebuvo toks tuščias…

Stoviu prie užtvankos ir praleidinėju, vieną po kitos, nuo kalno riedančias mašinas. Vėjas velia man plaukus, darosi šalta, o aš laukiu. Pasižiūriu į toli, kur turėtų būti upė, dabar ten - tuščia. Atsisukus pamatau Jį, einanti iš paupio, manęs link. Sustingstu. Negaliu patikėti, kad ten gali būti Jis. Pasižiūriu dar pora kartų. Jis vis artėja. Nuleidžiu akis ir pagalvoju koks sutapimas, atrodo, kad čia laukiu būtent Jo. Nusišypsau. Net nespėju sugalvoti ką Jam pasakysiu. Pažiūriu šalin, o Jis priartėja. Aš pakeliu akis. Nepažįstamasis pasižiūri į mane ir nueina savo keliu… Pajuntu kaip sudūžta mano slapta paskutinė viltis. Aš noriu rėkti virš dykynės, kurios vietoj neseniai buvo upė. Ir aš rėkiu - viduje, ten, kur niekas negirdi. Atrodo, kad ką tik buvo sustojęs laikas…

Nejaugi mes daugiau nesusitiksim?

2014 m.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentuokite