BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Temos “Dabar” archyvas


Šiltomis basomis pėdomis per šaltas kambario grindis… Sėlinu per kambarį tavęs link tyliai lyg katė. Sienomis paskui slenka mano silueto šešėlis. Kol pakėlęs galvą žiūri į mane, sėdėdamas ant lovos kambario kampe. Seki kiekvieną mano žingsnį. Nenuleidi akių nei sekundei. Kad nė vienos jų neprarastum.
Mano nuogos kojos, juodi apatiniai ir tavo baltas megztinis, kurio rankoves besmunkančias traukiu rankomis aukštyn. Mano nelygi oda ir strijomis nusėtos šlaunys… Tai tau nė motais. O aš ir su rūbu jaučiuosi visą laiką prieš tave nuoga.
Tu nematai netobulumų manyje. Aš tau šedevras. Varau tave iš proto. Nežinai ką daryti su manimi. Kai viena ranka brauki man per kaklą lyg ketintum pasmaugti.
Vidurnakčio prietemoj sėdim priešais ir žiūrim vienas į kitą. Tiriam. Lyg bepročiai. Žiūriu rudom akim, dideliais juodais vyzdžiais, po akimis pribirę juodo tušo, o tamsūs rudi mano plaukai styro į šonus tavo rankų sutaršyti. Atrodau lyg pamišėlė. Turbūt ir kraustausi iš proto negalėdama suvokti už ką esu tau tokia brangi ir ką tokio manyje matai. Nejau esu tau nepakeičiama? Tu net nelieti manęs, tik neatsitraukdamas žiūri. Valgai akimis. Maitiniesi manimi.
Ir man daugiau nereikia nieko. Nes visa kita neegzistuoja arba netikra. Ir net naktis ne ta pati. Mes esame kažkur paraleliai. Tau manęs, o man tavo atsidavimo. Be žodžių, be prisilietimų. Galime sėdėti iki ankstyvo ryto.
Kol prietemoj ims aušti naujas balandžio rytas.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Apgobk man pečius.
Kaip tai padaro vakaras.
Kaip tamsa.
Apgobk mane savim.

Būk mano šviesa.
Ir naktis nebus tirštai juodai.
O diena atrodys amžina.
Galbūt nebesijausiu vieniša.

Žinosiu, kad nesu viena.
Nes tu čia. Visai šalia.
Paraleliai esi.
Kad saugotum mane.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žinau, kad ir tu kovoji su savais demonais. Jie apspinta tave, išlindę iš tamsiausių kerčių vos tik pasilieki vienas. Ar bijai jų?
Man įdomu, ką jie tau daro? Ar žaloja tave? Taip, kaip tai daro manieji… Ar jie smelkiasi gilyn, po oda ir tavo paties rankomis drąsko veidą ir kūną? Užvaldo mintis; tave visą kol nebepriklausai sau. Nevaldai savęs.
Ar jie neleidžia tau miegoti? Sukeldami nerimą, nervinius sutrikimus, haliucinacijas? Ar draudžia tau valgyti, atimdami maistą? Susargdina tave… Emociniu išsekimu, nervine bulimija, anoreksija… Verčia nekęsti savęs. Kol palieka susinaikinti. Sunaikinti patį save. Nes galiausiai jie pasitraukia, grįžta atgal į tamsą, lyg būtų niekuo dėti. Lyg visas šis pragaras būtų tik tavo paties kaltė.
Atsakyk, ar ir tu tai išgyveni, kol taip įtikinamai man šypsaisi? Manęs neapgausi. Esu jau daug patyrusi. Matau kovos randus ant tavo rankų, tamsius ratilus aplink akis ir savidestrukciją išduodantį žvilgsnį. Matau, su kokiais demonais kovoji. Nesislėpk.

Daugiau: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/?ref=bookmarks

Rodyk draugams

Comments Comments Off

Tu sėdi priešais ir įdėmiai, tiriamai į mane žiūri. Man į akis. Lyg bandytum pro jas įžiūrėti širdį, degdamas noru sužinoti ką tau jaučiu. O aš nejaučiu. Nesu taip giliai. Tik jaučiuosi labai keistai. Šypsausi tau prisidengdama lūpas ranka. Šypsosi tau mano akys. Išdavikės. Verčiau užsidengčiau jas. Kol spindesiu neišdavė, ko neleisiu lūpoms niekada ištart.
Koks atsidavęs man esi, dar pats to nežinai.
O aš liepsnoju tik šerkšnu, vietoj jausmų barstausi ledo pelenais.

Daugiau čia: https://www.facebook.com/pg/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ilgi ir taip pat ilgai laukti savaitgalio vakarai. Pradėkim nuo penktadienio. Mūsų visų vienodi motyvai, tik skirtingos priemonės. Kol kiti ieško kompanijos ir butelio, aš einu ieškoti filmo. Efektas toks pat. Kinas, kaip ir alkoholis padeda užsimiršti, o kai baigiasi grąžina į tą pačią vengiamą realybę. Ir dažniausiai būna bloga. Be to, ne visada pavyksta užsimiršti. Priešingai - sukyla visi jausmai, nuo kurių norime pabėgti, emocijos nugali ir galiausiai viską jaučiame dar stipriau. Pajuntame tai, ko mums trūksta labiausiai. Tuštumos skylės plečiasi. Mintyse kuriasi iliuzijos. Rankos nevalingai ima telefone ieškoti adresato… Kam parašyt? Paskambint? Nes daugiau nesinori būti vieniems. Niekada.

P.s. daugiau čia: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Virš mano galvos kabo apvalus stiklinis šviestuvas. Nuo jo ryški geltona šviesa krinta tiesiai ant manęs. Lyg spinduliai… Saulė naktį. Vėlų vakarą salstu nuo persaldytos arbatos. Kraujas prisipildo cukrumi ir gal dėl to, o gal dėl kažko kito jaučiuosi neblaivi. Išjungiu šviestuvą. Pasilieku vienuoliktos valandos prietemoje. Prasideda mano laikas. Sveiki atvykę.

Mėgaujuosi asmeninės šlovės minutėmis, kai aplanko naktinė mūza. Aš imu jausti ir pradedu kalbėti. Su savimi. Mėlyno rašalo gijomis. Auksinis rašiklis kaista mano delne. Lyg įgijus stebuklingų galių. Rašalui skriejant balto lapo paviršiumi, pasaulis išnyksta. Niekas aplink neegzistuoja. Akimirką viską pamirštu. Ir pasijuntu stipresne. Kol neišsisklaido kerai…

Nesu aš stipri. Ir dėl to labai labai ant savęs pykstu… Noriu transformuotis į kitą žmogų. Stiprų žmogų. Valingą. Drąsų. Pasitikintį savimi. Bet kaip? Kaip? Pakeisti plaukų spalvą? Pavardę? Vardą? Bijau, kad šįkart to neužteks… O kas jeigu liksiu tik tuo pačiu tuščiaviduriu asmeniu tik kitu vardu? Bet kaip tada nubusti žmogumi, žinančiu savo vietą po saule? Nesidairančiu į kitus ir nesigręžiojančiu atgal? Kurgi padėti visą, per tiek metų sukauptą, klaidų bagažą? Visus kostiumus, iš skirtingų metų, primenančius apie vis kitą personažą? O dar tas tik - tak. Visą laiką. Tik. Tak. Su garsu vagia mano neryžtingumo sekundes taip greitai, kad nespėju pasiryžti.

Kiekviena diena tokia pati. Prasideda taip pat ir jau žinau kaip baigsis. Atrodo, kad ta pati diena kartojasi vis iš naujo. Ir aš kasryt pabundu tokia pati. Su ta pačia veido išraiška, emocija, tomis pačiomis mintimis. Tuo pačiu metu. Lyg būčiau įstrigus laike… Bet tai tik iliuzija. Rutinos optinė apgaulė.

Iš tiesų savaitės dienos skaičiais byra į praėjusio laiko indą. Savaime verčiasi kalendoriaus lapai su juose įrašytais mėnesių pavadinimais. Ir aš štai čia. Vis dar čia pat. Ne skęstu. Bet mojuoju. Ir man skauda kaklą nuo per ilgo buvimo atsigręžus, žiūrint atgal. Ten nieko naujo nematyti. O man jau laikas keisti stovėseną. Atsistoti tiesiai. Veidą atsukti tiesiai į dabar. Štai ir pradžia.

P.s. daugiau čia: https://www.facebook.com/kasdienybeskontrastai/

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Įžengus pro duris ir tvirtai jas užtrenkus, pirmiausiai nusiimu baltą pūstą suknelę. Lieku vien su baltais apatiniais. Žinau apie ką iškart pagalvojate… Ne, šįkart ne tai. Šiąnakt namuose lieku vienu. Nieko nelaukdama dailius apatinius pakeičiu patogiais marškinėliais. Išjungiu šviesas. Vidury stalo pastatau didelę raudoną žvakę. Įprastą televizoriaus ekrano šviesą šįvakar pakeičiu žvakės šviesa. Į muzikinį grotuvą įstatau diską su užrašu „2013 vasara”. Diskas primena retro. Dainos - įrašytos vasarą, vieną iš tų, kurias taip malonu prisiminti… Nors visa tai buvo daug seniau, nei man atrodo.

Nuspaudus mygtuką „play” vienas po kito skamba prisiminimai. Kiekviena daina pasakoja savo atskirą istoriją. Įsitaisau ant lovos, pasiimu taurę vyno ir leidžiu sau panirti į praeitį. Prisiminti. Ilgėtis… Tik šiąnakt. Stay with me just for one night…

Man visiškai ne(be)sukelia liūdesio. Nei nostalgijos. Nustembu. Pasijuntu laisva.

Praeities nėra.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Rankose, apglėbus, laikau puodelį karštos kavos. Degina. Tokia stipri ir karšta, atrodo, nudegins mintis, ne vien delnus. Kažkelintas puodelis šiandien. Neskaičiavau. Dirbu ilgiau negu miegu. Galvoju daugiau, nei sapnuoju. Todėl, nesvarbu kiek. Užtat sušildo ir savotiškai svaigina. Veikia - kaip cigaretė. Nuramina. Sukelia priklausomybę. Padeda užmiršti.

* * *

Old friend… Married now…

Žiedo ant jos piršto vaizdas lyg sustingęs stovi man prieš akis.

Ilgiau, nei turėtų.

Nedingo, net išsiblaivius.

Lyg ir nerūpėjo…

Bet aš prastai slepiu emocijas.

Jos išlenda tada, kai mažiausiai tikiuosi.

Su trenksmu.

Say you‘ll remember me.

Dar vieną rudenį iš eilės klausysiu Adelės.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Nulipus pora mažų laiptelių, patenku į didelę aikštę, juosiamą suoliukų ir žibintų. Norėčiau prisėst ir pagalvot. Minutei. Sustoju. Bet pasuku namo. Jau vėlu. Rankoje nešuosi telefoną. Ekrane šviečia pusiau atsakyta žinutė. Nežinau ką rašyt. Nežinau ar noriu atrašyt…

* * *

Tikriausiai paskutinis vakaras, kai leidžiu sau eiti vien su megztiniu.

Vakarai vėsta.

Namų link pasuku už daugiaaukščių, atokiau nuo gatvės.

Einu tiesiai.

Tamsiuoju taku.

Nejaučiu nei šalčio, nei baimės.

Emocijos tvyro ore.

Atrodo, tuoj sprogs.

Mano viduje.

O aplink taip ramu.

Oras čia kvepia vasaros vakarais.

Vasaros, kurios neturėjau.

Vasaros, kurios tiesiog nebuvo…

Rudeni, duok man laimės.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Blog’e aš nesu svetima. Rašau čia nuo penkiolikos. Dabar man dvidešimt. Keli metai pertraukos, kurių metu buvau užsiėmus meile. Meilės nebeliko. Aš grįžau. Taigi, sveiki!

“Tada. Kai susitikom.

Aš buvau tokia viena.

Aš buvau tokia jauna.

Kada. Likimui nusisukom?

Ir dabar tu man esi,

Tobuliausia klaida.

O kaip ir vėl suklyst norėčiau,

Bet net klaidoms ateina pabaiga.

Net jei už tavęs dabar stovėčiau,

Bijočiau tarsi,

Pirmą kartą būčiau tau nuoga.”

(Iš M. Leknicko knygos “Kniedytos mintys”)

Kelios eilutės (rastos visiškai atsitiktinai) paaiškina kelių metų istoriją. Mano istoriją. Atsako į visus klausimus. Lyg būtų parašytos mano ar man. Ir aš padedu tašką.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »